Honolulu, Havajai keleivių sąrašai

1,651,011 įrašų

Keisti kategoriją ar rinkinį

Gimimo metai

Metai

Atvykimo data

Diena

Mėnuo

Metai

Pridėti detalių

kilmė

Laivo pavadinimas

Raktiniai žodžiai

Lytis

Tiksliai suderinti visus terminus

Išvalyti iš

Visos kolekcijos

Imigracija ir kelionės

Keleivių Sąrašas

Honolulu, Havajai keleivių sąrašai

Honolulu, Havajai keleivių sąrašai

1.651.011 įrašų

NEMOKAMAI

Susideda iš keleivių manifestų, kurie atvyko laivais į Honolulu, Havajus, nuo 1900 metų. Turima informacija skiriasi dėl reikšmingų imigracijos įstatymų pokyčių, vykusių šios kolekcijos laikotarpiu. Dažniausia informacija apima keleivio vardą, lytį, amžių, atvykimo datą ir laivo pavadinimą. Detalesni keleivių manifestai surinko papildomą informaciją, įskaitant šeimyninę padėtį, gimimo informaciją (datą ir vietą), tautybę, paskutinę gyvenamąją vietą, gimtąjį miestą, išvykimo uostą, taip pat šeimos narių vardus ir adresus Jungtinėse Valstijose ir gimtojoje šalyje. Sudaryta iš NARA leidinio A3422. Imigracija į Havajus pirmiausia buvo skatinama dėl darbo jėgos poreikio ryžių, cukraus ir ananasų plantacijose. Šį poreikį tenkino jauni vyrai imigrantai, atvykę į Havajus pagal darbo sutartis, kurios paprastai trukdavo mažiausiai penkerius metus. Pasibaigus darbo sutartims, tie imigrantai darbininkai, kurie liko Havajuose, kviesdavosi savo šeimas. Dažnai trūko tinkamų netekėjusių moterų, todėl daugelis santuokų buvo sudaromos paštu, o nuotakos imigruodavo niekada nesutikusios savo būsimo vyro. 1900 m. Havajų organinis aktas darbo sutartis laikė išnaudojimu ir paskelbė jas „niekinėmis, negaliojančiomis ir nutrauktomis“, nurodydamas, kad „joks įstatymas negali būti priimtas, siekiant bet kokiu būdu įgyvendinti minėtas sutartis“. Tačiau iki 1898 m. sudarytos sutartys vis dar buvo laikomos teisėtomis. Darbo sutarčių panaikinimas paspartino imigraciją, nes nauji imigrantai nebuvo įpareigoti pasilikti plantacijoje ir galėjo greitai pereiti prie kitų darbų. Nebelikus priversti gyventi plantacijose, ištisos šeimos galėjo kartu imigruoti. Japonijos puolimas Perl Harborą 1941 m. ir vėlesnis Jungtinių Valstijų įsitraukimas į Antrąjį pasaulinį karą drastiškai paveikė imigraciją Havajuose. Kitą dieną po atakos prezidentas Franklinas D. Rooseveltas sustabdė visus italų, vokiečių ir japonų imigrantų imigracijos ir natūralizacijos procesus. Visi esami imigrantai iš Italijos, Vokietijos ir Japonijos turėjo užsiregistruoti JAV vyriausybėje, jiems buvo apribotos kelionės ir uždrausta turėti bet kokius daiktus, laikomus grėsme Jungtinėms Valstijoms, pavyzdžiui, fotoaparatus ir radijo aparatus. Trys azijiečių imigrantų grupės turėjo ypatingą įtaką Havajams. Pirmoji didelė imigrantų banga, atvykusi į Honolulu, buvo kinų plantacijų darbininkai. Jie atvyko pagal darbo sutartis dirbti ryžių ūkiuose. Užbaigus darbo sutartis, net du trečdaliai kinų darbininkų liko Havajuose. Buvę darbininkai sėkmingai įkūrė bankus ir verslus ir tapo viena pirmųjų vidurinės klasės grupių Havajuose. Rasizmas ir diskriminacija sukėlė bendrą baimę kinų imigrantams, o Federalinė vyriausybė, taip pat atskiros valstijos, ėmėsi kraštutinių priemonių prieš kinus. Federalinė vyriausybė priėmė Kinų išskyrimo įstatymą, veiksmingai panaikindama bet kokią kinų imigraciją iki jo panaikinimo 1943 m. Japonų darbininkai buvo kita reikšminga imigrantų grupė. Šimtai tūkstančių japonų imigrantų atvyko iki Azijiečių išskyrimo akto 1924 m., kuris iš esmės sustabdė bet kokią naują imigraciją iš Azijos. Jie atvyko dirbti cukraus plantacijose, o užbaigus darbo sutartis, daugelis pasiliko ir kvietėsi savo šeimas. Japonų imigrantai dažnai buvo įtariami palaikantys Japonijos imperiją Antrojo pasaulinio karo metu ir susidūrė su didele diskriminacija. Daugiau nei trečdalis Havajų gyventojų Antrojo pasaulinio karo metu, beveik 150 000 žmonių, turėjo japonų kilmę. Iki 2010 m. JAV surašymo japonų imigrantai ir jų palikuonys sudarė didžiausią etninę grupę Havajuose. Trečia didelė imigrantų grupė buvo filipiniečiai, kurie pradėjo atvykti netrukus po Filipinų ir Amerikos karo pabaigos. Filipiniečiai buvo laikomi Amerikos piliečiais ir jiems buvo lengviau imigruoti į Honolulu, nes jie buvo atleisti nuo 1924 m. imigracijos įstatymo. Jie nebuvo susieti su jokiomis darbo sutartimis, nes atvyko po Havajų organinio akto priėmimo ir greitai sudarė pusę cukraus plantacijų darbo jėgos. Nors jie buvo Amerikos piliečiai, filipiniečiai nebuvo atleisti nuo diskriminacijos. 1934 m. Tydings-McDuffie aktas nutraukė filipiniečių imigraciją. Aktas nustatė metinę kvotą – tik 50 filipiniečių imigrantų. Filipinų repatriacijos aktas buvo priimtas 1935 m. ir numatė nemokamą vienpusę kelionę atgal į Filipinus filipiniečių imigrantams. Kai Filipinams buvo suteikta nepriklausomybė nuo Jungtinių Valstijų 1946 m. liepos 4 d., Luce-Celler aktas leido imigruoti tik 100 filipiniečių per metus.

Susijusio įrašo kategorijos:

Keleivių Sąrašas

Havajai

Susijusios kolekcijos

PERŽIŪRĖTI VISKĄ