Dešimtinės nemokėtojai Airijoje, 1831
29,067 įrašų
Keisti kategoriją ar rinkinį
Vardas
Gyvenamoji vieta
Pridėti detalių
Raktiniai žodžiai
Lytis
Tiksliai suderinti visus terminus
Išvalyti iš
Ieškoti Dešimtinės nemokėtojai Airijoje, 1831
Vardas
Gyvenamoji vieta
Pridėti detalių
Raktiniai žodžiai
Lytis
Išvalyti iš
Dešimtinės nemokėtojai Airijoje, 1831
29.067 įrašų
Šioje kolekcijoje užfiksuoti pagrindiniai išlikę įrodymai apie žmones, dalyvavusius garsiajame Dešimtinės kare. Visi žemės ūkio namų ūkiai pagal įstatymą privalėjo kasmet mokėti dešimtinę (arba religinį mokestį), sudarantį 10% jų pagamintos produkcijos. Visi žemės savininkai privalėjo mokėti šį mokestį oficialiai valstybinei bažnyčiai, Airijos Anglikonų (Episkopalinės) bažnyčiai, nepriklausomai nuo jų religijos. Romos katalikų ūkininkai taip pat privalėjo mokėti dešimtinę savo kunigams ir dėl to labai piktinosi šiuo oficialiu mokesčiu.<br>Šiuose įrašuose nurodyti tų, kurie atsisakė mokėti dešimtinę ir kuriuos užfiksavo Airijos bažnyčios dvasininkija. Šiuose įrašuose nurodyta informacija gali apimti: vardą, adresą, profesiją, informaciją apie atitinkamą parapiją, kuri dažnai apima duomenis iš 1831 ir 1841 m. surašymo duomenų palyginimui (namų, užfiksuotų surašymo duomenyse, skaičius lyginant su dešimtinės nemokėtojų skaičiumi) ir atitinkamo dvasininko rašytinio pareiškimo tekstą.<br><br>1830 ir 1831 m. situacija paaštrėjo taip, kad daugelis žmonių atsisakė mokėti šią dešimtinę. Per ateinančius metus įvyko keletas „mūšių“ tarp ūkininkų, dvasininkų ir policijos, dėl kurių buvo daug aukų, įskaitant mirtis. Tai prisimenama kaip Dešimtinės karas, o žmonės, labiausiai paveikti šio konflikto, yra tie patys, kuriuos labiausiai paveikė emigracija ir badas kitoje kartoje.<br>Tai unikalus šių žmonių įrašas tuo metu, kai buvo sudaryti įvairūs sąrašai, būtent 1832 m. birželį, liepą ir rugpjūtį. Kadangi 1831 m. surašymo duomenys buvo beveik visiškai sunaikinti 1922 m., tai dvigubai svarbus šaltinis šioms sritims.<br><br><b>Priežastys</b><br>Kadangi 1830 ir 1831 m. nemokėjimas didėjo, daugelis Airijos bažnyčios dvasininkų atsidūrė sunkioje finansinėje padėtyje. Dublino vyriausybė 1832 m. įsteigė „Dvasininkų paramos fondą 1831“, įstatymu, siekdama palengvinti jų sunkumus. Tačiau dvasininkai galėjo reikalauti tik 1831 m. įsiskolinimų, su sąlyga, kad jie laikėsi nustatytos procedūros. Viena šio Akto pasekmių buvo ta, kad vyriausybė tada turėjo rinkti dešimtinės įsiskolinimus kiekvienoje parapijoje, o ne dvasininkai.<br><br><b>Procesas</b><br>Jei dvasininkas norėjo kreiptis pagalbos pagal Akto sąlygas, jis turėjo: - Prisisekti rašytinį pareiškimą, kuriame nurodomi metodai, kuriuos jis naudojo bandydamas atgauti 1831 m. dešimtinės įsiskolinimus. - Prie rašytinio pareiškimo pridėti sąrašą, „čia pridedamą“, kuriame nurodomi „Asmenų, žemės užėmėjų vardai, aprašymai ir gyvenamosios vietos“ jo parapijoje arba „tokių, kurie yra mirę, atstovai“. Šiame sąraše taip pat turėjo būti nurodyta, kiek dešimtinės turėjo sumokėti kiekvienas dešimtinės mokėtojas ir kiek kiekvienas dešimtinės mokėtojas buvo įsiskolinęs. Tada rašytiniai pareiškimai ir sąrašai turėjo būti siunčiami į Dublino pilį sprendimui, ar bus suteikta pagalba pagal Akto, įsteigusio Dvasininkų paramos fondą, sąlygas.<br><br><b>Rašytiniai pareiškimai</b><br>Tai spalvingiausia įrašų dalis, ir nuolat perduodama vieninga pasipriešinimo dešimtinės mokėjimui dvasia. Šios sąmokslo ar kolektyviniai atsisakymai buvo vadinami „Kombinacijomis“, dažnai organizuojamos pasiteisinant žaidžiant kamuoliuką (todėl atsirado terminas „Hurlers“). Dauguma rašytinių pareiškimų susiję su smurtiniu pasipriešinimu dešimtinės mokėjimui. Rašytiniuose pareiškimuose nuolat minima „įvykis Carrickshock“. Šis incidentas išgąsdino Airijos bažnyčios dvasininkus ir padarė galą jų bandymams atgauti dešimtinės įsiskolinimus. Carrickshock yra kaimo vietovė netoli Hugginstown Kilkenio grafystėje, Knocktopher parapijoje. Trečiadienį, 1831 m. gruodžio 14 d., penkių šimtų žmonių minia sekė trisdešimt aštuonių policijos pareigūnų grupę, vadovaujamą vyriausiojo konsteblio kapitono Gibbsono ir procesų vykdytojo, vardu Edmundas Butleris, kurį policija akivaizdžiai saugojo. Minia norėjo, kad Butleris būtų atiduotas jiems. Konfrontacija galiausiai tapo nemaloni. Ant policijos lijo akmenų kruša, ir Gibbonsas bei keturiolika jo vyrų buvo nužudyti. Taip pat buvo nužudyti Butleris ir dvidešimt penki–trisdešimt vietinių gyventojų.