Pasaulio tautybės (beta)

Jemeno žydai sudaro atskirą etninę bendruomenę, trečią pagal dydį po aškenazių ir sefardų grupių, ir išlaiko kai kuriuos seniausius išlikusius žydų papročius. Pasak tradicijos, žydai pirmą kartą atvyko į Jemeną, kai buvo ištremti po Pirmosios Jeruzalės šventyklos sugriovimo. Archeologiniai duomenys rodo, kad Jemene didelė žydų bendruomenė gyveno daugiau kaip prieš 2300 metų. Šeštajame mūsų eros amžiuje Jemeną valdė žydų karalius Jusufas Dhu Nuwas. Jemeno žydai, žinomi dėl savo griežto religinio išprusimo, per ilgą diasporą Jemene susirašinėjo su daugeliu rabinų ir žydų mąstytojų iš kitų kraštų, įskaitant viduramžių mokslininką Maimonidą, kurio nutarimai tapo Jemeno žydų religinės praktikos pagrindu. Jemeno žydų šeimos kilo iš įvairių žydų genčių ir giminių, ir galiausiai susiformavo du pagrindiniai pogrupiai: Baladi ir Šami. Baladžių bendruomenė išlaikė senesnius, tik Jemenui būdingus religinius papročius, o šami bendruomenei istorinę įtaką darė viduramžių mistikai iš Izraelio žemės. XX a. aštuntajame dešimtmetyje Jemeno žydai pradėjo emigruoti į Šventąją Žemę. Iki valstybės įkūrimo beveik pusė visų Jemeno žydų persikėlė į Izraelį, o didžioji dauguma emigravo per kelerius vėlesnius metus. Šiandien Izraelyje gyvena apie 400 000 Jemeno žydų ir jų palikuonių, mažesnės bendruomenės yra JAV ir Jungtinėje Karalystėje. Grįžę į Jemeną žydai įsitvirtino kvalifikuotų amatų srityje. Kai kuriose šeimose šios žinios ir toliau perduodamos iš kartos į kartą, o Jemeno žydų stiliaus sidabro kalvystė ir dekoratyvinis menas ir šiandien yra populiarūs Izraelyje ir už jo ribų.